BENDRUOMENĖS NAUJIENOS

Ikonos (gr. eikōn atvaizdas, portretas) titulas - ypatingas; tai ne tik meno kūrinys ar religinio
turinio paveikslas, bet veikiau dvasinis langas, atveriantis neregimą dieviškąją tikrovę. Tai
liturginis objektas, maldos įrankis, skirtas susitikimui su Dievu, Jo apreikštų tiesų
kontempliacijai. Žvelgdami į ikoną, mes pagerbiame ne ją pačią (dažus ar kitas medžiagas;
tiesa, ikonų kūrimui visuomet naudojamos tik kokybiškos bei ilgaamžės medžiagos, o jų
tapymą reglamentuoja griežti kanonai), bet visų pirma Dievą bei asmenis, kuriuos regime
vaizduojamus, Jėzaus Kristaus šventumo atspindžius. Ikonografijos meistrų darbuose
atskleidžiama Geroji Naujiena visuomet kviečia išgyventi Išganymo slėpinius ne (tik) kaip
istorinius įvykius, bet kaip realų Dievo veikimą čia ir dabar, kiekvieno iš mūsų gyvenime.
Istoriškai mūsų kraštuose susiklosčiusi skeptiška nuostata ikonų atžvilgiu, esą tai Rytų
tradicijos pamaldumo dalis, yra klaidinga. Pirmosios ikonos pradėtos tapyti maždaug IV-V a.,
gerokai prieš įvykstant Rytų ir Vakarų Bažnyčios skilimui (schizmai). Tuo metu Bažnyčia
buvo viena, turėjo bendrą visiems krikščionims skirtą meną. 1054 m. įvykus Bažnyčios
skilimui, ikonos išliko ir toliau buvo kuriamos tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose, tačiau
ilgainiui Vakaruose jos pradėjo nykti, paveiktos pasaulietinio meno įtakos. XIX a. Europoje
kilus didžiuliam susidomėjimui savo šaknimis bei kultūriniu palikimu, prasidėjo ikonų
atgimimas, sugrąžinęs jas į bažnyčias bei visuomeninį gyvenimą.

Ikonografijos tradicijų atgijimas Katalikų Bažnyčioje stebimas ir Lietuvoje: vis giliau suvokiant
ikonų dvasingumą, teologinę prasmę, jos tampa svarbia liturginio gyvenimo dalimi.
Veikdamos kaip dvasinis tiltas tarp dangaus ir žemės, ikonos kiekvieną tikintįjį (ar Dievo
ieškantį žmogų) skatina kreipti mintis, troškimus Dievop, o tai ypač svarbu patiriant
sunkumus: ligas, netektis, fizinę bei dvasinę kančią…

Taigi ypatingą prasmę turi ikona, atidengta vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių - VUL
Santaros klinikose. Čia įkurta Dievo Gailestingumo koplyčia, atvira kiekvienam, ieškančiam
dvasinio sustiprinimo bei ramybės Dievo artume. Ligoniai, jų artimieji, medicinos personalas
turi galimybę patirti Dievo artumą kasdienėje Eucharistijoje, priimdami gydymo sakramentus,
o nuo šiol ir kontempliuodami ikoną, atveriančią gailestingą, gydančią Dievo meilę.
Ikonoje vaizduojamas palyginimas apie gerąjį samarietį, kurį randame Evangelijoje pagal
Luką (Lk 10, 29-37). Pats šv. Lukas buvo medikas, ligoniams ir jų gydymui teikęs išskirtinį
dėmesį. Ne išimtis ir Evangelijos ištrauka apie gerąjį samarietį, kuria paremta ikona. Joje
gausu nuorodų į medicininę praktiką (žaizdų apiplovimas, tvarstymas, ligonio slauga), kurios
autoritetingai sustiprina Jėzaus žinią apie rūpestį visu žmogumi - jo siela ir kūnu - jau čia,
Žemėje. Vos šešių (devynių) eilučių ilgio, ši ištrauka talpina savyje visos žmonijos istoriją, o
kartu ir kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją.

Padalyta į tris dalis dėl savo dydžio, ikona iš tikrųjų yra vientisa, ir gali būti laikoma vizualia
viso Šventojo Rašto santrauka, atspindinčia pagrindinį Dievo įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo
Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, o savo artimą kaip save patį” (Lk 10, 27).
Įsižiūrėję į ikonoje vaizduojamus asmenis, netruksime pastebėti, jog ikona atskleidžia
alegorinę Jėzaus palyginimo apie gerąjį samarietį prasmę. Ikonos kairėje matome Rojuje
esantį Adomą, papuoštą vainiku, malonės drabužiu, rankoje laikantį skeptrą. Adomas
simbolizuoja žmogų, kuris palyginime iškeliauja iš Jeruzalės į Jerichą. Jeruzalė - tai Rojaus,
artumo su Dievu simbolis, tuo tarpu Jerichas yra žemiausiai jūros lygio esantis miestas,
palyginime žymintis nuopuolį, nuodėmę. Ikonoje matome sugundytą ir nupuolusį, piktojo
auka tapusį Adomą, kuris guli sužeistas, praradęs malonės drabužį (šventumą).
Pirmapradžio šventumo netekimas - tai gimtoji nuodėmė, kurios pasėkmė yra skausmas,
ligos ir mirtis. Gimtosios nuodėmės padariniai atsispindi ikonoje: Adomo kūnas paženklintas
žaizdų, jo plaukai žilstelėję (nuoroda į amžėjimą).

Jėzus palyginime mini kunigą bei levitą, kurie pro sužeistąjį praeina nė nestabtelėję. Anot Šv.
Augustino, kunigas simbolizuoja Mozę: teisų, pamaldų žmogų, skubantį atlikti savo pareigų
šventykloje ir neturintį laiko sužeistajam. Šis pavyzdys iliustruoja, jog formalus religinių
taisyklių laikymasis ir aklas įstatymo vykdymas be atjautos, gailestingumo, jautrumo tampa
bejėgis prieš žmogaus skausmą.

Antrasis, kuris praeina pro gulintįjį, yra levitas. Bažnyčios Tėvų aiškinimu, tai galėtų būti
vieno iš pranašų figūra. Ikonoje šalia Mozės vaizduojamas Elijas, reikšmingiausias iš
pranašų. Charizmatiška asmenybė, dvasinis autoritetas, įtaigus mokytojas… Tačiau ir jis
nepasilenkia prie sužeistojo, praeina pro šalį. Jam taip pat stinga esminės dieviškosios
savybės - gailestingumo.

Galiausiai Jėzus palyginime pamini samarietį, kuris ikonos centre vaizduojamas kaip pats
Jėzus. Šalia Jo matome užrašą: Įsikūnijimas. Per šv. Kalėdas (ikonos viršuje vaizduojama
Betliejaus žvaigždė, simbolizuojanti Viešpaties pažadą atsiųsti Išgelbėtoją) Dievas prisiėmė
žmogiškąją prigimtį, tapo vienu iš mūsų. Krikščioniškame mokyme tai vadinama kenoze -
Dievas paslėpė savo dievystę, kad tapęs žmogumi, patirtų mūsų kančią ir pažeidžiamumą.
Naujojo Testamento laikais įtampa tarp žydų ir samariečių buvo pasiekusi piką. Žydai
samariečius niekino, o bendravimas su jais prilygo susiteršimui. Samarietis, apie kurį
skaitome Jėzaus palyginime, jau buvo laikomas „nešvariu”, tad nepabūgo pasilenkti prie
sužeistojo ir susitepti pats, ko pabijojo anksčiau minėtieji kunigas bei levitas. Taip ir Įsikūnijęs
Dievas pasilenkia prie žmogaus be baimės susitepti, meilingai tvarsto jo žaizdas ir gydo.
Palyginime nelaimėlio žaizdos gydomos pilant vyną ir tepant aliejumi, o tai, kaip žinome, yra
sakramentų simbolis. Šventas aliejus (katechumenų, krizmos bei ligonių) naudojamas
teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Šventimų, Ligonio patepimo sakramentus. Šventajame Rašte
skaitome, jog Jėzus bei Jo mokiniai tepė ligonius aliejumi, ir tie pasveikdavo. Jėzus, toliau
veikdamas pasaulyje, ir šiandien gydo mus sakramentiniu būdu, o šių sakramentų simbolius
matome ikonoje: vynas (Eucharistija) bei aliejus (Ligonio patepimas).

Galiausiai ikonoje regime Dievą kaip Gerąjį Ganytoją, kuris gabena sužeistąjį į užeigą.
Jėzaus laikysena čia yra tokia pati kaip nešant kryžių: tai yra Jo prisiimta auka už mūsų
išgelbėjimą. Palyginime minima bei ikonoje vaizduojama užeiga - tai Gailestingosios
Bažnyčios simbolis. Šiandienos Bažnyčia yra įpareigota tęsti Jėzaus misiją - kiekvieną
žmogų sugrąžinti į Tėvo namus, gydyti jo žaizdas ir stiprinti dvasią. Kaip, kuo gydyti
žmones? Palyginime minimi du denarai yra nuoroda į Jėzaus paliktas priemones: Šventąjį
Raštą ir sakramentus, taip dviejų denarų simboliką aiškina šv. Augustinas. Naudodama
paties Jėzaus paliktas priemones žmonių išganymui, Bažnyčia lieka vienybėje su Jėzaus
mokymu iki pat Jo sugrįžimo dienos. Prasminga ir tai, kad ikonoje šalia Gailestingosios
Bažnyčios vaizduojamas pirmasis jos vadovas šv. Petras, kuriam Jėzus patikėjo ne tik
Dangaus Karalystės raktus, bet ir ypatingą atsakomybę rūpintis tikinčiųjų bendruomene.
Vieni svarbiausių Jėzaus palyginimo žodžių yra šie: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus,
sugrįžęs aš tau atsilyginsiu” (Lk 10, 35b). Tai ir Jėzaus grįžimo pažadas, katalikiškos vilties
pamatas, ir įpareigojimas veikliai artimo meilei. Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus aiškiai
įvardija gailestingumo darbus, kurie ir yra mūsų meilės Dievui matas: ligonį aplankyti,
išalkusį pavalgydinti, nuogą aprengti… (plg. Mt 25, 31-46).

Žvelgdami į šią ikoną, vaizduojančią patį Dievą - Jo beribį Gailestingumą, gydančią Meilę,
neišsenkantį rūpestį žmogumi - paklauskime savęs: o kur šiame dieviškajame paveiksle
matau save? Kuris ikonoje vaizduojamas asmuo labiausiai atspindi dabartinę mano
gyvenimo situaciją, pasirinkimus, santykį su Dievu bei artimu? Galbūt atpažįstu savy
gundymą palikti Tėvo namus, gal skubėdamas abejingai praeinu pro artimą, o galbūt
kasdien stengiuosi gyventi Jėzaus paliepimu: „Eik ir Tu taip daryk” (plg. Lk 10, 37)?
Dėkojame ikonos autoriams - Vilniaus ikonografijos mokyklos meistrams - ir kiekvienam
geradariui, darbu, auka, malda prisidėjusiam prie šios ypatingos dovanos visai Santaros
klinikų bendruomenei. Tebūna ji regimas Dievo meilės ženklas kiekvienam iš mūsų!